Mano kelias į ADHD

Kokių tik sutrikimų nebuvau sau nusidiagnozavus studijų metais, bet niekada net nepagalvojau apie ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas). Man ADHD visada asociavosi su „tuo klasioku“, kur vaikščiojo po klasę per pamokas ir trukdė visiems dirbti. O aš visada buvau rami, „gera mergaitė“, jokio hiperaktyvumo nebuvo nė kvapo.

Tačiau pernai metais vienoje asmenybės tipologijos grupėje užklausiau, su kokiais asmenybės bruožais gali būti susijęs nesugebėjimas siekti savo tikslų arba jų net apsibrėžti. Nebuvo jokio vieningo atsakymo apie asmenybės bruožus, tačiau net keli žmonės paminėjo ADHD. Ir mane labai užkabino, kai vienas iš jų paminėjo smegenų vykdomąsias funkcijas. Tada pradėjau daugiau skaityti, kas tai per daiktas ir kaip tai susiję su ADHD.

Smegenų vykdomosios funkcijos yra tokie dalykai kaip sprendimų priėmimas, dėmesio paskirstymas, emocijų kontrolė, impulsų kontrolė. Ir su nemažai iš šių dalykų aš visada turėjau vienokių ar kitokių sunkumų. Vėliau sužinojau, kad ne tik ADHD, bet ir autizmas yra susijęs su vykdomųjų funkcijų sunkumais. Daugybė jų simptomų iš tiesų persidengia, nors anksčiau man tai atrodė tarsi du visiškai vienas kitam priešingi sutrikimai.

Pasidomėjusi daugiau apie ADHD, pernai pavasarį pagaliau pasiryžau užsirašyti pas psichiatrą ištyrimui. Šiek tiek delsiau ir bijojau, nes anksčiau Lietuvoje esu turėjusi tiek pozityvių, tiek negatyvių patirčių su psichiatrais, tai nežinojau, ar iš manęs išsijuoks, kad susigalvojau turinti ADHD, ar normaliai priims ir padės suprasti, kas man yra. Tuo metu gyvenau Ispanijoje ir su psichiatru kalbėjau anglų kalba. Jis išklausė mano nusiskundimų ir galiausiai nustatė, kad man yra ADHD.

Pradėjau vartoti vaistus, padedančius turint ADHD. Tuo metu mano darbas buvo man atsibodęs, buvau praradusi motyvaciją, norėjau kažką keisti. Pradėjus gerti vaistus, mano motyvacija sugrįžo ir vėl atradau savo darbo džiaugsmą (kai tik buvau pradėjusi šį darbą, man jis labai patiko). Taip pat vaistai padėjo man labiau susikaupti, nebesiblaškau kaip anksčiau vis atidarinėdama Facebook vietoje to, kad dirbčiau. O svarbiausia, jie man padėjo su emocijų kontrole. Be vaistų būdavo, kad labai lengvai prarasdavau kantrybę ir pradėdavau šaukti (su artimais žmonėmis). Man nepadėjo patarimai sustabdyti veiksmą prieš jam pasireiškiant, nes nebūdavo jokio tarpo tarp mano reakcijos ir veiksmo, kur galėčiau įsiterpti. Vaistai suteikė tą tarpą ir aš įgavau sugebėjimą nepradėti šaukti kai kas nors suerzina.

Tačiau vis tiek turėjau šiek tiek dvejonių, ar tikrai turiu ADHD. Ypač po to, kai man nustatė Aspergerio sindromą ir kai sužinojau, kad autizmas ir ADHD turi daug persidengiančių simptomų. Todėl užsirašiau dar vienam ištyrimui, šį kartą Lietuvoje, pernai gruodį. Psichiatrė patvirtino, kad tikrai turiu ADHD, ir tai nėra vien tik su autizmu persidengiantys simptomai. Vėliau taip pat sužinojau, kad net 50-70% autizmą turinčių žmonių taip pat turi ir ADHD.

Kuo toliau, tuo labiau savyje atpažįstu ADHD simptomus. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu skaityti, ypač knygas, susijusias su mano interesais, tačiau man labai sunku susikaupti skaitant. Pavydžiu žmonėms, kurie gali per 1-2 dienas perskaityti visą knygą. Aš skaitau labai lėtai, vis reikia sugrįžti ir iš naujo skaityti paragrafą, nes beskaitant mintys vis kur nors nuklysta. Ir negaliu skaityti ilgai, po kokio pusvalandžio jau pavargstu, kartais net suima miegas (nors knyga ir labai įdomi!). Jeigu knyga lengvesnė, galbūt galiu skaityti valndą ar pusantros. Bet visą dieną? Turbūt net ir nenorėčiau, nes mėgstu paįvairinti veiklą.

Kitas požymis, susijęs su ADHD – man sunku tiesiog žiūrėti filmą ar serialą nieko nedarant. Dažniausiai būdavo, kad užkandžiauju ir tada galiu ramiai žiūrėti. Tačiau jau kurį laiką stengiuosi mesti įprotį užkandžiauti ir dėl to daug sunkiau žiūrėti filmus. Po kokios minutės ar 5 minučių filmo žiūrėjimo nejučia jau pradedu tiesti ranką į telefoną. O kai jau ten įlendu, tai visiškai pamirštu žiūrėti filmą ir nebežinau, kas ten vyksta. Man būtinai reikia ką nors daryti su rankom. Galvoju išmėginti nėrimą vąšeliu, nes tam nebūtina visada žiūrėti, ką darau, ir man kartais visai patikdavo ši veikla.

Taip pat niekada negalėjau tiesiog klausytis podcastų. Irgi vis pradedu kažką kito daryti ir tada pamirštu klausytis. Lygiai taip pat vyksta su online susirinkimais darbe. Negaliu tiesiog sėdėti ir klausytis, ką žmonės kalba. Pamatau, kad kas nors man parašė, tai iš karto skubu tikrinti, o po to staiga susirinkime kažkas kreipiasi į mane ir aš net neįsivaizduoju, ko manęs klausia. Tačiau atradau, kad galiu klausytis podcastų ir klausytis, ką žmonės kalba susirinkimuose, jeigu tuo metu piešiu arba spalvinu. Tada tampa daug lengviau susikaupti ir nesiblaškyti.

Taip pat visada turėjau problemų su atmintimi. Kai man buvo 16 metų dėl to netgi apsilankiau pas neurologę, bet nieko nerado, tai tik pasiūlė išgerti papildų. Tačiau galiausiai atradau strategiją, kuri man padeda tai kompensuoti – naudoju darbo knygą, kur susirašau, kada kokius susirinkimus turiu, taip pat naudoju programas, kur susivedu, kokias užduotis man reikia padaryti. Svarbiausia nepamiršti tą darbo knygą ar užduočių sąrašą reguliariai tikrinti. 😀