Depresija

Baigusi mokyklą, įstojau į taikomąją fiziką Vilniuje. Tada dėjau daug vilčių, kad išvykimas į kitą miestą ir buvimas tarp manęs nepažįstančių žmonių leis man pasikeisti – jie neturi susidarę apie mane nuomonės, todėl aš nesu suvaržyta elgtis kitaip negu man įprasta. Tačiau viena mano grupiokė ir tuo pačiu bendrabučio kambariokė buvo mano buvusi klasiokė, todėl mano viltis, kad niekas manęs nepažinos, sugriuvo. Ir galiausiai niekas nepasikeitė, aš tebebuvau tokia pat nedrąsi ir nesusiradau draugų savo grupėje. Manau, kad tai buvo pagrindinė priežastis, privedusi mane prie depresijos. Nustojau dėti pastangas į mokslus, naktimis žaidžiau kompiuterinį žaidimą, dėl ko per paskaitas beveik miegodavau (bet dabar tame žaidime dirbu, todėl galiausiai viskas ne taip blogai išėjo). Galiausiai nusprendžiau mesti mokslus. Tačiau dėl depresijos niekur nesikreipiau. Galbūt tuo metu net ir nežinojau, kad man depresija.

Kitais metais įstojau į psichologiją, bet šį kartą likau savo gimtajame mieste, Klaipėdoje. Šį kartą manęs iš tiesų niekas nepažinojo. Bandžiau iškart užmegzti draugystes, susipažinti su būsimais kursiokais. Tačiau kai kurios kursiokės jau buvo susidraugavusios iš savo mokyklos laikų, tai man į jų ratą prisijungti nepavyko. Ir galiausiai entuziazmas dėti pastangas išnyko ir grįžau į savo įprastą būseną, kai su niekuo nebendrauju. (Vėlesniais metais galiausiai pavyko susidraugauti su keliomis grupiokėmis ir, kaip sužinojau, viena jų labai stipriai dėjo pastangas su manimi susidraugauti, bet aš to net nepastebėjau.) Tačiau kol buvo mokslai, depresija nekamavo. Bet… ji vėl sugrįžo atostogų metu. Ir taip kelis metus iš eilės. Tada jau turėjau supratimą, kad man depresija. Tačiau bijojau kur nors kreiptis, nes bijojau, kad po to nerasiu darbo kaip psichologė dėl psichinių sutrikimų turėjimo. Buvau kelis kartus pas psichologę psichikos sveikatos centre, bet ji tik viską normalizavo, ir labiau domėjosi, kaip šiais laikais vyksta psichologijos studijos.

Vieną kartą, galbūt kai jau buvau baigusi psichologijos bakalaurą, jaučiausi tikrai beviltiškai, tad galiausiai nutariau kreiptis į psichiatrus. Iškilo nesklandumų dėl mano sveikatos draudimo (tada nežinojau, kad turint individualią veiklą man už jį reikia mokėti kiekvieną mėnesį net jeigu nieko neuždirbu), bet galiausiai Klaipėdos Psichikos Sveikatos Centre mane priėmė pas psichiatrę. Aš jai pasakiau, kad galvoju, kad man depresija, arba galbūt bipolinis sutrikimas (nes kartais būdavau depresijos būsenoje, o kartais būdavau energinga ir pozityvi), o psichiatrė tai išgirdusi pradėjo juoktis. Ji man pasakė: tu esi jauna, nereikia tau įrašų, o tai po to bus sunku darbą susirasti. O tai, kad dėl psichinių sutrikimų būtų sunkumų susirasti darbą, man buvo didžiausia baimė. Tad paklausiau psichiatrės ir išėjau.

Taip su negydyta depresija dar pravaikščiojau kelis metus. Galiausiai po maždaug 6 metų depresijos, mano tuometinis vaikinas rekomendavo man psichiatrę Respublikinėje Klaipėdos Ligoninėje. Ji man diagnozavo lengvą depresiją ir paskyrė vaistus. Vaistus reikėjo šiek tiek paderinti, bet galiausiai man jie iš tiesų padėjo. O kaip dėl darbo neradimo? Labai juokinga dalis yra ta, kad tuo metu studijavau Konsultavimo Psichologijos magistrą ir atlikau praktiką toje pačioje ligoninėje pas psichologę. Baigusi mokslus, sėkmingai įsidarbinau dirbti psichologe socialinių paslaugų centre. Ieškant darbo, niekas psichiatrinių įrašų netikrina ir neturi teisės jų tikrinti, išskyrus labai išskirtinius atvejus. Bet norint dirbti psichologu, nėra tokių reikalavimų. Be to, atliekant praktiką, man pavyko geriau suprasti, kaip jaučiasi klientai, turintys depresiją, nes pati su tuo susidūriau. Tie, kurie niekada neturėjo depresijos galvoja: tiesiog susiimk, tiesiog atsikelk iš lovos, tiesiog daryk. Bet turint depresiją, nėra jokių “tiesiog”. Tai nėra tinginystė, tu paprasčiausiai negali to padaryti kad ir kaip norėtum.

Tiesa, čia mano depresijos istorija dar nesibaigė. Po maždaug 6 mėnesių vaistų vartojimo, su psichiatrės pritarimu, nutraukiau vaistus. Viskas buvo gerai. Vasaros atostogos praėjo be depresijos, kas man buvo neįprasta. Tačiau tada pradėjau dirbti tame socialinių paslaugų centre, ir darbas ten nebuvo tai, ko tikėjausi. Vadovybė norėjo ne psichologo, o labiau klouno, kuris linksmintų klientus. Kolektyvas buvo nemalonus, buvo apkalbų ir viena kolegė sugalvojo pasiskųsti vadovei, kad aš su ja nesisveikinu. Man tai buvo visiškas absurdas, nes aš dirbau per 2 aukštus ir ten iš viso buvo gal 50 ar daugiau žmonių ir man buvo neįmanoma įsiminti, su kuo jau sveikinausi, o su kuo dar ne.

Galiausiai depresija atsinaujino, tik dar sunkiau, mane beveik ištiko panikos ataka darbe, dėl ko išsiprašiau iš darbo vidury dienos ir nuėjau tiesiai pas psichiatrę. Ji man diagnozavo vidutinio sunkumo depresiją ir kuriam laikui davė nedarbingumą. Vėl pradėjau vartoti vaistus, tačiau tie patys vaistai nebepadėjo. Psichiatrė siūlė palaukti ilgiau, bet aš jaučiausi beviltiškai, todėl ji sutiko pakeisti vaistus. Nauji vaistai padėjo. Po mėnesio išėjau iš darbo ir nusprendžiau mokytis programavimo. Vaistus vartojau 9 mėnesius. Vėl nutraukiau su psichiatrės pritarimu. Buvo šiek tiek neramu, nes kaip tik tuo metu pradėjau naują – programuotojos – darbą. Tačiau galiausiai viskas buvo gerai ir depresija daugiau niekada nebesugrįžo.

Kartais baisu prisiminus tas dienas, kai turėjau depresiją. Tikrai nenorėčiau ten grįžti. Beviltiškumas, tunelinis mąstymas, nematant jokios išeities. Dabar kartais galiu jaustis liūdna ar prislėgta, tačiau žinau, kad tai ne depresija. Žinau, nes niekada nebeturėjau to tunelinio mąstymo. Visada yra išeitis. Kaip kažkuri mano dėstytoja mėgo sakyti: net jeigu esi prarytas, vis tiek yra dvi išeitys.