Socialinis nerimas? Ne visai

Būdama maža, prieš mokyklą ir pirmais mokyklos metais, labai lengvai susirasdavau draugų ir mokykloje norėdavau visur dalyvauti. Tačiau vėliau, perėjus į kitą mokyklą, prasidėjo patyčios. Nuo tada atrodė, kad viskas pasikeitė, nebebuvau ta drąsi visur norinti dalyvauti mergaitė.

Kai man buvo 13-ka, norėjau būti normali. Net verkiau, kodėl negaliu būti normali, kaip kiti. Kai sulaukiau 16-kos, atradau savo bendraminčių grupę ir džiaugiausi, kad esu kitokia. Tada jaučiausi esanti geresnė už kitus.

Nuo 18-kos metų turėjau depresiją, kuri prasidėjo studijuojant taikomąją fiziką Vilniuje. Tada tikėjausi, kad išvykusi į kitą miestą galėsiu lengviau pasikeisti, būti drąsesnė ir susirasti draugų. Tačiau mano viltys nepasiteisino, susidraugauti nepavyko, ir panirau į depresiją. Bet čia ne apie depresiją, apie ją turiu daug ko pasakyti atskirai.

19-kos įstojau į psichologiją norėdama suprasti, kaip veikia žmogaus smegenys, kaip suprasti žmones. Studijuodama susipažinau su daugybe įvairių sutrikimų ir bandžiau kiekvieną pritaikyti sau (bet per tai pereina beveik kiekvienas psichologijos ir medicinos studentas, kiek girdėjau).

Studijuodama psichologiją ir daug metų po to, bandžiau suprasti, kas su manimi negerai. Buvau įsitikinusi, kad turiu socialinį nerimą, kurį sukėlė patyčios mokykloje. Kartais dvejodavau, kad gal jau praėjo tas socialinis nerimas, nes jo tarsi nebuvo. Bet po to vėl susidurdavau su nepažįstamomis socialinėmis situacijomis ir suprasdavau, kad ne, vis tik tebėra.

Studijų metu išmoktais metodais bandžiau pati spręsti socialinio nerimo problemą. Pagal kognityvinę terapiją, moksliniais tyrimais pripažintą kaip efektyviausią, pirmas žingsnis yra identifikuoti automatines mintis. Kokia mintis kyla tose socialinėse situacijose? Bet man niekaip nepavyko atrasti tų minčių. Socialinėse situacijose dažniausiai tiesiog galva tapdavo tuščia ir aš nežinodavau, ką pasakyti, nebuvo jokių automatinių minčių. Iš paauglystės prisiminiau, kad būdavo automatinės mintys, kad bijodavau pasirodyti kvaila. Bet suaugus tokių minčių ir baimių nebeturėjau. Todėl taip ir nepavyko tinkamai pritaikyti išmoktų metodų.

Per tuos metus kreipiausi į kelis skirtingus psichologus. Bet jie tarsi manęs nesuprasdavo. Viena psichologė kaip socialinio nerimo įveikimo pradžiai pasiūlė man paklausti savo grupiokų telefonų numerių. Man tai pasirodė neįgyvendinama užduotis. Po to ji nusprendė surengti tylėjimo varžybas ir aš labai nejaukiai jaučiausi, nes nežinojau, ką pasakyti. Po tos sesijos pasakiau, kad daugiau konsultacijų nebenorėsiu. Bet ji man užmetė, kad reikėtų, nes pas mane daug užslėpto pykčio. Tikrai? Pykčio? Kas jau kas, bet pyktis pas mane niekada nebuvo užslėptas, tai viena emocija, kuri visada lengvai pasireikšdavo.

Su kita psichologe tarsi ir viskas gerai buvo, man ji labai patiko ir kaip dėstytoja, ir kaip asmenybė. Ir atrodo, aš jai viską labai atvirai pasakojau. Tačiau jai neatrodė, kad nesugebėjimas susidraugauti studijų metu galėjo man sukelti depresiją ir kad turėjo būti kažkas kito. Ji niekaip negalėjo suprasti, kame mano bėda. Ji taip ir pasakė, kad nemato jokios problemos.

Panašiai buvo su keliais psichologais. Ir man kilo toks bejėgiškumas. Nesupratau, ar aš nemoku paaiškinti savo problemos ir apibrėžti, ko noriu iš konsultacijų, ar ką darau blogai.

Bet dabar suprantu, kad nieko nuostabaus, kad jie nesuprato, kame problema. Aš iš tiesų neturėjau socialinio nerimo, todėl psichologai ir negalėjo man padėti įveikti to, ko nėra. Būdama 33-ejų sužinojau, kad turiu autizmą ir ADHD. Tai paaiškino mano visą gyvenimą, tiek mano sunkumus, tiek mano stiprybes. O patyčios mokykloje buvo ne mano viso gyvenimo socialinių sunkumų priežastis, o tik vienas iš „simptomų“.